- Lenkijos žemės ūkis dėl karo veiksmų patyrė nepalyginamai didesnius nuostolius nei Vakarų žemės ūkis.
- Javai, galvijai, kiaulės – vokiečių ir rusų okupantai išvežė iš šalies viską, ką buvo galima pakrauti į vagonus.
Vokiečiai priverstiniams darbams vežė grūdus, galvijus ir žmones
Rugsėjo 1-oji – viena svarbiausių datų mūsų istorijoje. Šiandien sukanka 85 metai nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Dėl karo Lenkija buvo smarkiai sunaikinta, didžiulių nuostolių patyrė ir mūsų žemės ūkis, kuris po karo pabaigos turėjo atsigauti iš dramatiškos padėties.
Vokiečiai iš Lenkijos perėmė 1 200 000 tonų grūdų. Mažiausiai pusė milijono ūkių buvo visiškai sunaikinta, nors daugelis skaičiavimų teigia, kad net 700 tūkst.
Prieš karą Lenkija buvo šalis, turinti tvirtas žirgininkystės tradicijas. Tačiau per karą arklių populiacija sumažėjo 70 – 80 procentų. Pieninių galvijų populiacija sumažėjo daugiau nei 60 proc. Lenkijos žemės ūkis dėl grobuoniškos vokiečių ir sovietų okupantų politikos neteko beveik 7 milijonų kiaulių.
Tik 1939 m. rugsėjį vokiečių kariuomenė be jokios priežasties ramino beveik 500 kaimų, su kuriais susidūrė savo kelyje, gyventojus.
Kviečių ir rugių derlius po karo buvo 40-50% mažesnis nei iki 1939 m. Trūko darbininkų, įrankių, gyvulių. Žemė buvo sunaikinta, užminuota, nebuvo kur ir nieko gaminti. Badas kaime vis dar buvo paplitęs po karo. Visa tai buvo vokiečių ir SSRS veiksmų rezultatas.
Deja, ir po karo nebuvo lengva. Lenkijos žemės ūkio produkcija buvo pristatyta, be kita ko, į SSRS. Tačiau šie susitarimai daugeliu atvejų buvo labai nepalankūs. Lenkijos žemės ūkis turėjo duoti daug daugiau, nei gavo mainais (kaip ir kitos pramonės šakos). Be to, reikėjo atstatyti tai, ką karo pabaigoje patys sovietų kariai pavogė ir sunaikino.
Rusai nebuvo geresni. Jie pavogė pusę milijono galvijų
Raudonoji armija, vykdydama puolimą prieš vokiečius 1944 ir 1945 m., pakeliui apiplėšė kaimus. Ūkiuose likę galvijai dažnai būdavo vogiami ir dažnai vežami į rytus, gilyn į Rusiją. Tai galioja tiek to meto Lenkijos vietovėms, tiek rytinei Vokietijai, t.y. Žemutinei Silezijai, Opolės regionui, Vakarų Pomeranijai ir Lubušo regionui. Ten buvo plėšomi ir vokiečių ūkininkai (daug lenkų buvo priversti dirbti šiuose ūkiuose, tarp jų ir vaikai, kuriuos vokiečiai jėga atėmė iš lenkų šeimų). Daugeliu atvejų rusai taip išlaisvino Lenkiją, kad pakeliui atėmė viską, kas buvo vertinga.
1945 metais iš Lenkijos į Rusiją buvo išvaryta per 0,5 mln. galvijų, per 100 000 avių ir per 200 000 arklių. Ankstyvą 1945-ųjų pavasarį, karo pabaigoje, Raudonajai armijai peržengus prieškarinio Trečiojo Reicho sieną, iš Lenkijos į SSRS buvo pervežta per 70 tūkst. Javų iš Lenkijos buvo išvežta mažiausiai dešimtimis tūkstančių tonų. Negana to, pati Lenkija vėliau turėjo pristatyti į ZRR 150 000 tonų javų ir dar daugiau bulvių.
Deja, per Antrąjį pasaulinį karą Lenkija, taip pat ir Lenkijos žemės ūkis, buvo apiplėšta iš visų pusių – ir vokiečių, ir rusų. Lenkijos žemės ūkio nuostoliai nepalyginamai didesni nei Prancūzijos ar Didžiosios Britanijos. Prireikė labai daug laiko, kol Lenkija atsigavo po didžiulio ekonomikos žlugimo. O grobuoniška SSRS politika po karo visiškai nepadėjo.
