Asiūklis ( Equisetum arvense ) yra gerai žinoma ir lengvai atpažįstama rūšis. Dar visai neseniai jis buvo vadinamas indikatoriniu augalu, būdingu rūgščioms ir sterilioms dirvoms. Šiandien paaiškėja, kad tai nebūtinai turi būti tiesa, ir net girdime apie gražius asiūklius, augančius ant liepų krūvos. Šis augalas garsėja lengvu prisitaikymu prie naujų sąlygų, tad nenuostabu, kad užkariauja tokias vietas, juolab kad ten sunku konkuruoti su kitomis rūšimis.
Asiūklio ypatybės
Asiūklis, kaip rodo pavadinimas, girgžda, o vienas iš bendrų pavadinimų – silkė – puikiai atspindi būdingą piktžolės išvaizdą. Laužant stiebus sklindamą garsą sukelia stiprus jų prisotinimas silicio dioksidu, prie kurio dar grįšime aptardami kovos su šia rūšimi būdus, nes tai sunkus priešininkas.
Skaityti daugiau
Žieminės avižos nuimtos 60 metų senumo kombainu, bet su šiuolaikišku posūkiu
Tai daugiametis augalas, besidauginantis stolonais ir sporomis. Specifinė asiūklio struktūra lyginama su ledkalniu. Nors antžeminė dalis užauga vos iki 30 cm, šaknys į dirvą siekia net 2 metrus, o stolonai plinta nerimą keliančiu greičiu, per 6 metus galintys padengti hektarą nuo vieno augalo.
Daugelį metų buvo sakoma, kad asiūklis gyvena rūgščiose dirvose. Šiandien pasirodo, kad tai nebūtinai tiesa, veikiau kalbame apie nereguliuojamus vandens ir oro santykius, nors tai irgi nėra norma. Tačiau neabejotina, kad ši rūšis lengvai prisitaiko prie naujų sąlygų, todėl jos plitimas tik greitėja. Kadaise buvo aptikta tik ruderalinėse vietovėse ar palei geležinkelio bėgius, šiandien vis dažniau pasitaiko ražienų laukuose, taip pat plačiomis eilėmis auginamų augalų plantacijose.
Skaityti daugiau
Kokie azoto nuostoliai iš mėšlo karštu oru?
Kovos asiūklis
Asiūklio kenksmingumas priklauso ir nuo jo atsiradimo intensyvumo, ir nuo rūšies, kuri užkrečia piktžoles. Jei tai vyksta masiniu mastu, akivaizdu, kad problema rimta, o jei mažesnė – nebūtinai, nors ignoruoti grėsmės neverta. Paprastai javai didžiąja dalimi yra atsparūs asiūklio piktžolėms. Tyrimai rodo, kad miežių atveju net 50 vnt/m2 derliaus ženkliai nesumažėja. Tačiau problema kyla dėl minėtų augalų, auginamų plačiomis eilėmis, pavyzdžiui, kukurūzų, bulvių ar saulėgrąžų, kur jau 5 vnt/m2 gali smarkiai sumažėti derlius.
Kalbant apie naikinimą, kaip ir kitų varginančių piktžolių atveju, pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, yra glifosatas. Teoriškai totalus herbicidas turėtų susidoroti su viskuo, tačiau praktiškai jis nebūtinai yra toks rožinis. Čia grįžtame prie minėto asiūklio stiebų prisotinimo silicio dioksidu ir tuo pačiu prie mažo lapų paviršiaus ploto, dėl kurio veikliosios medžiagos pasisavinama labai ribotai. Tačiau glifosato + MCPA deriniai laikomi gana efektyviais, todėl praktiškai dėl kelių komponentų produktų registravimo tai bus glifosatas + MCPA + klopiralidas + fluroksipiras arba glifosatas + MCPA + mekopropas + dikamba.
Skaityti daugiau
IOR-PIB apibendrino rapsų fitosanitarinę būklę 2024 metams ir paskelbė rekomendacijas kitam sezonui
Agrotechniniai metodai taip pat gali būti išeitis, nors reikia atsižvelgti į tai, kad tai bus ilgalaikis darbas, reguliariai kartojantis procedūras. Visų pirma, asiūklis jautrus kalkių oksidinei formai, todėl jį reikėtų rinktis piktžolėtoms vietoms kalkinti. Kitas klausimas, susijęs su minėtais nereguliuojamais vandens ir oro santykiais, bus drenažo užtikrinimas ir reguliarus lauko gruntavimas. Kitas sprendimas gali būti azoto tręšimo intensyvinimas, kuris padidins pasėlių konkurencingumą neskatindamas tiekiamam azotui šiek tiek jautraus asiūklio. Tačiau turbūt neverta bandyti asiūklio arti ar plokšti, nes ši veikla ardo antžeminę dalį ir tuo pačiu stimuliuoja požeminę dalį, kuri atsakinga už dauginimąsi.
