Prieš keliolika metų amarų problema rapsuose buvo susijusi su viena rūšimi – kopūstiniu amaru, kuris žydėjimo ir ankštarų vystymosi laikotarpiu masiškai kolonizavo augalus. Pastaraisiais metais kopūstinių amarų pradėjo daugėti ir rudenį, išdygus žieminiams rapsams. Tačiau šiuo laikotarpiu rapsų augintojus kur kas labiau nustebino persikų amarai (ypač 2016 m. šalies pietuose ir vakaruose), kurie kolonizavo praktiškai visą apatinį lapų paviršių. Ši amarų rūšis yra daugiaėdė ir gerai žinoma, pavyzdžiui, šakniavaisių ir šiltnamių augalų augintojams. Amarų atveju kenkia ir suaugėliai, ir lervos. Jų žalingumas dvejopas: tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginė žala yra sulčių išsiurbimas iš audinių (daugiausia lapų), dėl kurio masinės kolonizacijos atveju gali žūti fragmentai, o kraštutiniais atvejais net ir visi augalai. Netiesioginė žala, savo ruožtu, yra augalų virusų perdavimas amarais, kaip vadinamasis vektoriai. Be to, amarų išskyros yra terpė veistis suodiniams pelėsiniams grybams, kurie trukdo transpiracijai, o audinių pradūrimo vietos yra vartai antrinėms infekcijoms, kurias sukelia ligų sukėlėjai.
Daugiausia persikų amarų
Pastarųjų metų rapsų amarų problema daugiausia susijusi su netiesiogine žala – jie yra ropių geltonųjų virusų (TuYV) pernešėjai. Virusus gali pernešti kelios amarų rūšys, tačiau rapsų auginimui svarbiausias yra persikų amaras (kopūstinis amaras yra mažiau efektyvus pernešėjas). Šaltinių teigimu, šiuo virusu užsikrečia kelioms šeimoms priklausantys augalai, tačiau jautriausi yra kopūstiniai augalai. Šis įvairus pasėlių ir piktžolių asortimentas (kur virusas gali peržiemoti) yra galimas būsimų infekcijų šaltinis. Ropių geltonumo virusas dažniausiai aptinkamas regionuose, kuriuose intensyviai auginami rapsai, taip pat burokėliai, bulvės ir kryžmažiedžiai daržovės, kurios taip pat yra persikų amarų šeimininkai.