Vasarą, keliaudami į kitas šalis, daugelis Estijos gyventojų savo akimis pamato, kad tie patys daiktai ar paslaugos kitose šalyse kainuoja bent tiek pat ar net pigiau, ir užduoda logišką klausimą: kodėl ir kaip atsidūrėme a. situacija, kad, palyginti su kitais, Europoje viskas taip pabrango? /nginx/o/2023/05/08/15306465t1h858a.jpg)
Tuščia piniginė. Nuotrauka: Emilis Kalibradovas/ Unsplash
Vasarą, keliaudami į kitas šalis, daugelis Estijos gyventojų savo akimis pamato, kad tie patys daiktai ar paslaugos kitose šalyse kainuoja bent tiek pat ar net pigiau, ir užduoda logišką klausimą: kodėl ir kaip atsidūrėme a. situacija, kad, palyginti su kitais, Europoje viskas taip pabrango?
Visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, pastaruoju metu vis daugiau žmonių jaučiasi nesaugūs dėl savo finansinių reikalų. To priežastys – pastarojo meto kainų lenktynės, perkamosios galios mažėjimas ir tai, kas vyksta politinėje arenoje. Tiesą sakant, visi pinigai, kurių anksčiau buvo pakankamai, dingo iš mūsų piniginių. Kainos išaugo ženkliai ir iš karto už viską, be to, išaugo būsto paskolų palūkanos.
Kas vyksta su kainomis ir kodėl?
Dabar kainų augimas, žinoma, jau sulėtėjo: pavyzdžiui, palyginti su praėjusiais metais, birželį kainos išaugo 2,5 proc. Tačiau tikimasi, kad rudenį kainos vėl pradės kilti sparčiau, nors ir ne taip, kaip praėjusiais metais – augimas greičiausiai išliks apie 4%. Tai yra dvi pagrindinės priežastys: kylančios energijos kainos ir augantys atlyginimai. Kadangi daugumai prekių gaminti ir transportuoti naudojama elektra ir kuras, įvyksta grandininė reakcija – dėl to pakyla kitų prekių kaina.
Antra, vis dar turime susidurti su paslaugų kainų augimu, kuris yra tiesiogiai susijęs su darbo užmokesčio didėjimu. Paprastai didėjant vidutiniams atlyginimams, atsiranda poreikis daugiau mokėti už darbo jėgą ir įvairias paslaugas teikiančius žmones. Kita vertus, jų pačių atlyginimų padidėjimas suteikia vartotojams galimybę už paslaugas mokėti brangiau. Tačiau vis labiau pastebima, kad vartotojai stengiasi išnaudoti bet kokias galimybes sutaupyti, o tai savo ruožtu padeda pažaboti kainų augimą.
Tačiau tam tikros paslaugos laikomos būtinomis ir žmonės yra priversti už jas mokėti didesnę kainą. Pavyzdys yra telekomunikacijų paslaugos – visiems reikia telefono ir interneto, tačiau vien per pastaruosius dvejus metus Estijoje jos pabrango 16,3 proc. Arba, pavyzdžiui, medicinos paslaugos, kurių kainos per tą patį laikotarpį išaugo 20,5 proc. Žinoma, tam tikru mastu kainų kilimą lemia ir pardavėjų godumas – kai kurie, prisidengdami kitomis priežastimis, kainas kelia dar aukščiau.
Kodėl čia viskas taip brangu, palyginti su likusia Europa?
Keliaudami po Europą daugelis pastebime, kad kitose šalyse prekės ir paslaugos nėra brangesnės, o kartais net pigesnės. Norint aiškiai matyti kainų skirtumą įvairiose šalyse, netgi buvo sukurtas įdomus įrankis – Big Mac indeksas, parodantis, kiek šis mėsainis kainuoja įvairiose pasaulio vietose. Iš esmės tai yra geras rodiklis norint suprasti bendrą kainų lygį, tačiau jo negalima laikyti adekvačiu pragyvenimo išlaidų atspindžiu, nes atsižvelgiama tik į vieną labai specifinį elementą – vieno mėsainio kainą.
Jei išsiaiškintumėte, kodėl Estijoje viskas taip pabrango, palyginti su kitomis Europos šalimis, tam yra keletas priežasčių. Pirma, dėl karo Ukrainoje kylančios energijos kainos pabrango vietinė gamyba, o pigios žaliavos iš Rusijos nebepasiekiama. Antra, matyti, kad pastaruoju metu prekių antkainis išaugo, o jo sąskaita įmonės bando atsigauti po 2022 metais spartaus kaštų kilimo ir pelno mažėjimo.
Pavyzdžiui, jei dar 2022 metais vidutinis maisto produktų antkainis buvo 32%, dabar – 41%. Tiesą sakant, mūsų maisto gamybos sąnaudos padidėjo ne daugiau nei maisto produktų, importuojamų iš kitų šalių. Kai kurių rūšių žaliavos maisto gamybai taip pat pradėjo pigti, tačiau maisto kainos Estijoje išlieka aukštos.
Trečia, mūsų problema visada buvo ta, kad esame maža šalis. Egzistuoja modelis: kuo daugiau gaminate ar parduodate, tuo pigiau kainuoja vienas prekės vienetas – ekonomikoje tai vadinama masto ekonomija. Estijoje mažiau žmonių, taigi ir potencialių pardavimų. Dėl šios priežasties kitos prekės vieneto kaštai, tokie kaip prekybinio ploto nuoma, atlyginimai ir kt., tampa didesni nei kitose Europos šalyse.
Vidutiniame Vakarų Europos prekybos centre viename kvadratiniame metre daugiau prekių ir mažiau vietos, pavyzdžiui, laisvalaikiui. Mūsų prekybos centre galėsite judėti be minios ir rasti ką veikti visai dienai. Jei prie to pridėtume tai, kad apyvarta Vakarų Europoje yra daug didesnė nei pas mus, tai išeina, kad mūsų pardavėjo kaštai vienai batų porai yra didesni.
Pavyzdžiui, Estijoje vidutinis drabužių ir avalynės antkainis yra 84 proc., tai padengia šias išlaidas. Kita vertus, ši problema, žinoma, visada egzistavo pas mus ir nepaaiškina pastarojo meto kainų lenktynių. Ir galiausiai, žinoma, įtakos augant kainoms turi ir pardavėjų noras uždirbti daugiau pinigų, nors mūsų pardavimo pajamų rodikliai nelabai skiriasi nuo panašių kitų Europos šalių rodiklių.
Taigi, esame tokioje situacijoje, kai visos kainų kilimą lėmusios priežastys sutapo laiku ir gerokai sumažino gyventojų perkamąją galią. Natūralu, kad tai paskatino kai kuriuos vartotojus sutaupyti, rinkdamiesi pigesnius produktus arba užsisakydami juos internetu.
Kas turi nutikti, kad situacija pasikeistų?
Geriausias būdas ištrūkti iš užburto augančių kainų rato – sumažinti arba stabilizuoti energijos kainas. Kita vertus, kainas ribojančiu veiksniu turėtų būti ir vartotojų „tolerancijos slenkstis“, kurį pasiekę žmonės tiesiog nebesinori mokėti daugiau ar rinktis, jei įmanoma, pigesnių prekių ir paslaugų. Tačiau man atrodo, kad toleruodami aukštas kainas esame verti pasaulio čempionų vardo. Palyginti su likusia Europa, esame labai liūdnoje situacijoje: vidutinių atlyginimų reitinge esame 11-oje vietoje nuo galo, o mūsų vietinės kainos tokios pat ar net aukštesnės. Tai yra, už savo vidutinį atlyginimą galime sau leisti žymiai mažiau nei kitų Europos šalių gyventojai – pagal perkamąją galią esame 5 vietoje nuo galo.
Galima manyti, kad žmonių gyvenimas palengvėtų, jei atlyginimai padidėtų. Tačiau pats per greitas darbo užmokesčio augimas skatina kainų augimą, nes didina vartotojų toleranciją aukštesnėms kainoms. Taigi, norint nutraukti užburtą augančių kainų ratą, turi įvykti keli dalykai: sumažėti elektros ir naftos kainos, pasiekti kainų tolerancijos slenkstį daugiau žmonių ir nedidinti mokesčių. Tačiau dabar matome, kad naujoji valdžia planuoja pakelti kelis mokesčius (pavyzdžiui, PVM, pajamų mokestį), o tai, deja, lems, kad perkamosios galios ir ekonomikos atkūrimas vėluos dar ilgiau.
