- Vakarų žaliosios energijos perėjimas labai priklauso nuo vario – metalo, daugiausia apdorojamo Kinijoje.
- Vakarų vario perdirbimo pramonės kūrimas būtų brangus ir atimtų daug laiko, o tai gali trukdyti pereiti.
- Vakarų vyriausybėms gali tekti bendradarbiauti su Kinija arba susidurti su žymiai didesnėmis atsinaujinančių energijos šaltinių technologijų išlaidomis.
Vario, pagrindinio pereinamojo metalo, kaina prieš porą mėnesių pasiekė 11 000 USD už toną. „Goldman Sachs“ prognozavo, kad ji gali išaugti iki 12 000 USD, nes elektrifikacija tikrai įsibėgės, nes nėra pakankamai vario kasyklų.
Tačiau kasybos pajėgumų trūkumas yra tik viena perėjimo problemų. Kitas dalykas, bent jau tuose, kurie paprastai vadinami kolektyviniais Vakarais, yra vario perdirbimo pajėgumai. Didžioji dalis yra Kinijoje. Be jo perėjimas suklups ir galbūt žlugs.
„Jokios Kinijos, jokio pereinamojo laikotarpio“, – sakė Wood Mackenzie naujame atvirame pranešime apie vario būklę pasaulyje. Konsultacinė įmonė prognozuoja, kad pasaulinė metalo paklausa iki 2050 m. padidės 75 proc., todėl, žinoma, reikėtų padidinti investicijas į kasybą. Tam taip pat reikėtų paskatinti investicijas į perdirbimą – už Kinijos ribų. „Wood Mac“ duomenimis, tai kainuos apie 85 mlrd.
Tai, kad Kinija dominuoja beveik visuose pereinamojo laikotarpio pramonės komplekso aspektuose, vargu ar yra naujiena. Šalis yra didžiausia saulės energijos ir vėjo turbinų gamintoja. Tai didžiausia elektromobilių rinka ir gamintoja. Jis turi didžiausius pasaulyje retųjų žemių perdirbimo pajėgumus. Kinija tam tikra prasme yra pereinamasis laikotarpis. O likęs pasaulis dar visai neseniai mielai perdavė savo sunkiąją pramonę Kinijai. Dabar Vakarai suprato, kad gali būti gera idėja būti savarankiškesniems ir mažiau pasikliauti kitais, kai kalbama apie pramonės šakas, vadinamas kritinėmis, ypač jei turite tam tikrų geopolitinių skirtumų su tomis kitomis.
Problema ta, kad Vakarai maždaug dviem dešimtmečiais vėluoja į pereinamojo laikotarpio partiją. Vario perdirbimo pramonės kūrimas nuo nulio pareikalautų laiko, pinigų ir išteklių, kurių Europos, JAV, Kanados ir Australijos vyriausybės tiesiog neturi, ypač pinigų.
„Vyriausybės ir gamintojai, siekiantys diversifikuoti veiklą nuo Kinijos, turi atsižvelgti į visą tiekimo grandinę, o ne tik kasybą“, – rašė „Wood Mac“ analitikai. „Norint pakeisti Kiniją, reikės šimtų milijardų dolerių naujų vario apdirbimo ir gamybos pajėgumų. Tai gali atrodyti kaip verta paaukoti, tačiau analitikai tęsė: „Tai sukeltų neefektyvumą, dėl kurio gatavų gaminių kaina būtų žymiai didesnė ir padidėtų energijos perėjimo kaina bei savalaikiškumas“.
Taigi Vakarų vyriausybės, aptarnaujančios energijos perėjimą, turi dvejopą problemą ir nė viena jos dalis nėra lengvai išspręsta, jei iš viso nėra. Pirma, jiems reikia daugiau vario kasyklų, kad ir kur jas būtų galima pastatyti – pageidautina jurisdikcijose, kurios dar nepriklauso Kinijos įtakos sferai, kuri per pastaruosius porą dešimtmečių augo dėl investicijų į infrastruktūrą ir investicijų į kasybą. Kinijai tenkanti pasaulinės vario gavybos produkcijos dalis sudaro penktadalį visos, nes jos kasybos turtas užsienyje.
Tuo pat metu Vakarų pereinamojo laikotarpio vyriausybėms reikia daugiau vario perdirbimo pajėgumų, tačiau jie turi būti pigūs, kad būtų prasmingi. Priešingu atveju pereinamasis laikotarpis mirs natūralia mirtimi dėl didelių išlaidų, kurių jokie gyventojai negali padengti, bent jau ne savo noru ar lengvai. Tačiau šis pajėgumų didinimas negali būti pigus, nes, pavyzdžiui, Vokietija nėra Kinija ir ne Kanada: išlaidos yra didesnės ir būtų tikrai sunku jas sumažinti, palyginti su Kinijos išlaidomis per pastaruosius 20 metų. Galų gale, dėl didesnių sąnaudų nauji vario perdirbimo pajėgumai už Kinijos ribų iš esmės liko nepakitę, naudojant „Wood Mac“.
Tai pradeda keistis, sakė konsultacinė įmonė, tačiau Vakaruose pokyčiai nevyksta. „Wood Mac“ pranešė, kad šiais metais turėtų būti pradėtos eksploatuoti trys naujos vario lydyklos – viena Indijoje ir dvi Indonezijoje. Kongo Demokratinėje Respublikoje statoma dar viena vario lydykla – Kinijos pinigais. Europoje ar Šiaurės Amerikoje nauji vario lydymo pajėgumai nestatomi.
Situacija kuo aiškiau, nors gana nemaloni tiems, kurie manė, kad vyriausybės gali tiesiog reguliuoti savo šalis pereinant prie energetikos. Be vario nėra perėjimo. Viskam pereinant reikia vario, nes viskas pereinant priklauso nuo elektros, o didžioji dalis elektros teka varine viela.
Saulės kolektoriams reikia varinių kabelių, kad jie būtų prijungti prie jų keitiklių ir iš ten prie tinklo. Dėl tos pačios priežasties vėjo jėgainėms reikia varinių kabelių. EV reikia vario savo elektros varikliams. Sąrašas tęsiasi, ir jis yra ilgas. Pasauliui prireiktų didžiulių vario kiekių, kurių, nors teoriškai galima , iš tikrųjų nėra.
Taigi, atrodo, kad Vakarų pereinamojo laikotarpio vyriausybės atsidūrė kryžkelėje. Jie gali susitvarkyti ir bendradarbiauti su Kinija, dėl ko gali prireikti tam tikrų geopolitinių koregavimų, arba jie gali tai daryti vieni, prisiimdami didžiules investicijas į naujus perdirbimo pajėgumus, tokias pat dideles investicijas į naujas kasyklas, jei yra kalnakasių, norinčių dalytis apkrova, ir prisiimti riziką pagaminti visiems per brangų dumblį.
Oilprice.com pateikė Irina Slav
Daugiau populiariausių skaitinių iš Oilprice.com
